14 sausio 13, Pirmadienis 10:48

Didžiojo šveicarų zenenhundo istorija

Parašė 

 Medžiaga iš www.swissies.lt

Didysis šveicarų zenenhundas yra viena iš keturių originalių Šveicarijos šunų veislių. Visos šios keturios veislės vadinamos zenenhundais.Likusios trys veislės — tai Apenzelio zenenhundas, Entlebucho zenenhundas ir Berno zenenhundas. Veislės pavadinimai atitinka šalies regioną, kuriame veislė labiausiai paplitusi. Vokiečių kalboje žodis Senne reiškia kalnų ganyklą arba Alpių pievą, atitinkamai Sennenhund – kalnų ganyklų šuo. Prancūzų kalboje tokios paskirties šunų veislės vadinamos „buvje“ (Bouvier), o tai reiškia jaučių arba karvių varovas.

 


                      Didysis Šveicarijos zenenhundas, dar vadinamas „Swissy", laikomas seniausiu bei didžiausiu iš visų keturių veislių.

Zenenhunų veislių kilmės tyrinėtojai labiausiai palaiko tris šių veislių kilmės versijas.

                      Pagal pirmąją versiją, 58 m. pr. Kr. romėnų legionai įsiveržė į Šveicariją ir su savimi atsigabeno į mastifus panašius šunis, vadinamus molosais. Šie šunys lydėjo kariuomenęir atliko du pagrindin­ius darbus - naktimis saugojo kariuomenę bei padėjo ganyti ir varyti galvijų bandas, kurios keliavo su kariuomene ir buvo skirtos maistui. Jie susikryžmino su tame regione jau gyvenusių šunų veislėmis, o laikui bėgant išsivystė keturios galutinės veislės

                      Antrosios versijos šalininkai mano, kad centrinėje Europoje jau buvo į molosus panašių šunų veislė. Romėnų atgabenti šunys susikryžmino su vietinės veislės atstovais, ir taip atsirado zenenhundai.

                      Trečioji nuomonė teigia, kad finikiečiai maždaug 1100 m. pr. Kr. atgabeno mastifo tipo šunis į Ispaniją. Kadangi žmonės pritaikė šio tipo šunis savo reikmėms, jie buvo sukryžminti su vietinėmis šunų veislėmis, o vėliau paplito rytinėje Europos dalyje.

                      Bet kuriuo atveju beveik neabejojama, kad veislė atsirado poruojantis vietiniams šunims su dideliais mastifų tipo šunimis, kurie į Šveicariją atkeliavo kartu su svetimšaliais. Manoma, kad Didieji šveicarų zenenhundai – senbernarų ir rotveilerių protėviai.

                      Kalnuoto Šveicarijos krašto ūkininkai turėjo kur panaudoti šiuos šunis. Tais laikais veisimas nebuvo sistemingas - nebuvo nei registro, nei veislynų knygų, nei standartų. Norėdami, kad būtų apvaisinta kalė, ūkininkai nekeliaudavo toli, šuniukai likdavo arti namų, toliausiai - gretimame ūkyje. Gali būti, kad dažnai susiklostydavo situacija, kai pievoje vienas šuo susitikdavo kitą. Šitaip šių šunų išvaizda ir charakteris po truputį nusistovėjo. Šuniukai buvo vertinami pagal ūkininko reikmes. Didieji Šveicarijos zenenhundai buvo vadinami „neturtingų žmonių arkliais", nes juos buvo galima kinkyti į vežimėlius, vežančius produktus į turgų; šie šunys turėjo įgimtų nešulinių šunų savybių. Taip pat jie ganydavo ir saugodavo galvijus ir avis. Šie šunys buvo ir šeimos gynėjai. Jie dažnai buvo vadinami „mėsininko šunimis", nes saugodavo mėsines ir lydėdavo mėsininką jo kelionėse. Jei šuniukas neatitikdavo šeimininko reikmių, jis būdavo sunaikinamas.

                      Kalnuotuose Šveicarijos regionuose­ Didieji Šveicarijos zenenhundai buvo labiausiai paplitę septintajame XIX a. dešimtmetyje. Centrinėje Europoje įvykus pramonės revoliucijai ir mechanizavus ūkius šie dideli ir galingi gyvūnai tapo nebereikalingi. Maždaug 1900 metais didieji Šveicarijos zenenhundai paprasčiausiai išnyko daugelyje regionų. Grėsė pavojus, kad ši veislė išnyks visiškai.

ATGIMIMAS

                      1908 m. Šveicarijos kinologų klubas šventė savo 25 metų jubiliejų, o ta proga surengė jubiliejinę šunų parodą Lagentalyje. Šunų veisėjas Franz Schertenlieb į šią parodą atvedė savo šunis, žinodamas kad teisėjaus puikus originalių Šveicarijos šunų veislių žinovas profesorius dr. Albert Heim. Tarp atvestų šunų buvo du dalyviai, pavadinti Berno zenenhundais, tačiau jų kailis buvo trumpas. Dr. A. Heim buvo maloniai nustebintas, pamatęs šiuos šunis ir patvirtino šią veislę ne kaip Berno zenenhundą o kaip Didįjį Šveicarijos zenenhundą. Jis jautė, kad šie du šunys per daug puikūs, kad būtų laikomi tiesiog prastais Berno zenenhundais.

Prof. Dr. Albert Heim, 1849 - 1937

                      Dr. A. Heim pradėjo kampaniją, skirtą išsaugoti šią nykstančią Alpių šunų veislę. Po metų didįjį Šveicarijos zenenhundą pripažino Šveicarijos kinologų klubas, o 1912 metų sausio 31 d. keli šios veislės mylėtojai įkūrė didžiųjų Šveicarijos zenenhundų klubą.. Šių šunų veisimas vyko labai lėtai, kadangi veislės atstovų labai trūko. Iki pat 1936 metų vis dar atvesdavo kažkur surastus tokius šunis ir juos registruodavo kaip veislės atstovus. Tačiau net tada dar buvo kalbama apie trumpaplaukius Berno zenenhundus, nes vadose būdavo ir ilgaplaukių, ir trumpaplaukių šuniukų. Dėl reproduktorių trūkumo veisime buvo labai plačiai naudojamas inbrydingas. Didžiųjų Šveicarijos zenenhundų buvo nedaug, nes trūko veisimui tinkamų kalių. Net šiandien jų mažai — ir užregistruotų, ir neužregistruotų. Tik nuo 1933 metų Kilmės Knygoje pavykdavo kasmet užregistruoti apie 50 šunų, o 1939 metų vasario 5 dieną FCI (Tarptautinė kinologų federacija) buvo patvirtintas veislės standartas.

                      Veislės pripažinimas ir didesnis paplitimas susijęs   su Antruoju pasauliniu karu. Šveicarijos armija juos naudojo kaip nešulinius gyvulius, ypač kalnuotose šalies regionuose. Šie šunys beveik savarankiškai, be vedlio, kuprinėse, pritvirtintose prie jų nugarų į frontą atnešdavo amuniciją ir kitus nešulius. Jeigu kelias būdavo netolimas, tai jiems patikėdavo 12-15 kg krovinį, 0 jei kelionė būdavo tolima, jie nešdavo iki 10 kg. Kinkomaisiais šunimis Didieji Šveicarijos zenenhundai tapdavo tada, kai reikėdavo nukakti į tokias vietas, kurias pasiekti su arkliais būdavo neįmanoma, o kalnuotose vietovėse juos kinkydavo į roges. Didieji šveicarų zenenhundai užsirekomendavo kaip ištvermingi, patikimi ir nereiklūs kinkomi arba nešuliniai šunys. 1945 metais pirmą kartą buvo užregistruota daugiau nei 100 šuniukų, nors jau 50 – taisiais metais jų kiekis vėl sumažėjo.

                      Vokietijoje pirmasis Didysis Šveicarijos zenenhundas atsirado tik 60 – taisias, JAV – 1968 metais. Lietuvoje pirmasis veislės atstovas registruotas 2001 metais.

                      Didysis šveicarų zenenhundas, dabar dažnai maloniai vadinamas “swissy” (šveicariukas) yra antikinės, gerai dokumentuotos ir atkurtos grynos šunų veislės pavyzdys. Nežiūrint į tai, kai kurių šalių didelių šunų veislių klubuose veislė nepripažinta iki šiol.

                      Šiandien Didieji Šveicarijos zenenhundai kartu su šeimininkais atlieka galybę užduočių. Jie dalyvauja ne tik parodose, bet ir paklusnumo bandymuose, rungiasi nešulių nešimo, svorių traukimo, galvijų varymo, ganymo, vikrumo (Agility) ir krovinių gabenimo rungtyse: taip pat jie naudojami terapinei paramai, paieškai ir gelbėjimui. 

                      Kai kurie veislės mylėtojai Didžiuosius šveicarų zenenhundus dėl jų įgimtų sarginių ir darbinių savybių apibūdina kaip vienus vertingiausių „stambaus kalibro“ tarnybinių šunų.

"Be faithful to our club and our breed, faithful as the Big Mountain Dog."

Dr. Albert Heim May 1, 1936

„Būk ištikimas mūsų klubui ir veislei, toks ištikimas, kaip Didysis Kalnų Šuo“

Dr. Albert Heim, 1936 m. gegužės 1 d.

TIPIŠKAS DIDYSIS ŠVEICARIJOS ZENENHUNDAS

                      Didysis Šveicarijos zenenhundas - tai labai pasitikintis savimi šuo, tiesiog spinduliuojantis vidinę ramybę. Šie šunys gali būti ramaus pasitikėjimo savimi simboliu. Jų galinga išvaizda kelia pagarbą, o įgimtas sargo ir gynėjo instinktas daro juos patikimais palydovais ir namų sargais.

                      Jie palieka kilnaus šuns, galinčio būti vidutiniškai aktyviu ar visiškai ramiu, įspūdį. Tačiau jie – ne miegaliai! Netgi jei kartais šie šunys yra apibūdinami kaip užsispyrę kietakakčiai, vis dėlto jie gali būti judrūs ir lengvai auklėjami. Jie labai ilgai bręsta. Didysis šveicarų zenenhundas iš pažiūros gali atrodyti labai didelis ir subrendęs šuo, tačiau viduje jis labai ilgai išlieka smagus ir išdykęs šuniukas. Vaikiškas amžius gali trukti iki 2 – 3 metų.

                      Vienas pagrindinių šios veislės šunų bruožų – užsispyrimas. Jeigu jie kažkur nenori eiti, arba jiems kažkas pabodo – tiesiog atsisėda ar atsigula ir tada jau niekas negali padėti išjudinti šių milžinų iš vietos. Tokį elgesį galima įveikti tik apsišarvavus kantrybe ir supratingumu.

Gyvenant su zenenhundu

                      Bendras visų zenenhundų charakterio bruožas – tai begalinis prieraišumas ir meilė šeimininkui, didelis noras artimai ir pastoviai su juo bendrauti, ištikimybė ir atsidavimas. Istoriškai šie šunys visada artimai dirbo šalia žmogaus ir kitų gyvūnų, todėl laimingiausi jie - būdami su tais, kuriuos myli. Jie mėgsta išdykauti, žaisti arba tiesiog gulėti prie šeimininko kojų.

                      Didysis šveicarų zenenhundas vadinamas puikiu šeimos šuniu. Jis yra sargus, tačiau neagresyvus. Jo romios rudos akys garbinamai žiūri i tuos, kuriuos jis myli: „šveicariukas“ įtikina  kiekvieną šeimos narį, kad jis ar ji yra „šveicariuko“ geriausias žmogus-draugas. Šie šunys puikiai sutaria su vaikais ir kantriai kenčia jų išdaigas.

                      Swissy myli ir pažįsta savo šeimą ir šeimos draugus. Jis bus budrus, jeigu nauji ir nepažįstami jam žmonės ateis į namus. Swissy lojimas atims drąsą bet kam, tačiau labiausiai atbaidys vagį. Įsilaužėlis tikrai nenorės sutikti didelio lojančio šuns, bėgančio link įtartino triukšmo jo teritorijoje.

                      Swissy mėgsta būti supažindintas su naujais žmonėmis, kurie apsilanko namuose. Tuomet jis greitai tampa draugiškas.

                      Swissy yra sarginis šuo, jis los jeigu girdės kažką artinantis prie namų. Jis yra ypač budrus ir tučtuojau praneš namiškiams, jeigu išgirs neįprastą garsą. Tačiau nereikia tikėtis, kad Didysis šveicarų zenenhundas elgsis agresyviai: jis los ant nepažįstamojo, tačiau nepuls ir nekąs.

                      Swissy mėgsta stovėti tarp žmonių, kuriuos jis myli. Jie dažnai įsispraudžia tarp dviejų mylimų žmonių, tačiau jie taip pat stengiasi atsistoti tarp šeimininko ir nepažįstamo žmogaus, kol vyksta pokalbis. Toks elgesys parodo veislės ramų, bet  šeimininką ginantį būdą. 

Skaityti 9703 kartai Atnaujinta 14 sausio 16, Ketvirtadienis 19:20